***
vakaras numezgė tylą…
iš bundančo ryto skubėjimo,
paupio ančių klegėjimo.
įdėjo beržų virpėjimą,
žingsnių neramų skubėjimą.
įpynė dangaus žėrėjimą,
paukščio sparnų plazdėjimą,
mintį įsibėgėjusią,
pasiekti kažko nespėjusią.
rimstantį triukšmą miesto,
gatves, žibintais nušviestas.
šiltos arbatos puodelį,
tylos mažytį lašelį.
žodį, kalbos, išvargintą,
gėlėm svajonę išmargintą.
sudėjo
suraizgė
supynė
į žvaigždėtą sudėjo skrynią
ir dovanoja Tau…
(Loreta Čibiraitė)
